Aukštyn į šiaurę

Centrinė tribūna

Iš A lygos komandas turinčių ar turėjusių miestų Pakruojį drąsiai galime vadinti vienu egzotiškiausių. Vos per penkis tūkstančius gyventojų turintis ir jokiomis ypatingomis futbolo tradicijomis pasigirti negalintis šiaurės Lietuvos miestas į A lygą savo komandą prastūmė 2009 m. romangeito metu ir, nors pradžia nebuvo lengva, „Kruoja“ elitiniame divizione įsitvirtino taip, kad jau spėjo paragauti europinio futbolo, o šiemet pirmą kartą istorijoje pasidabino ir A lygos medaliais.

Egzotiškasis Pakruojis jau kurį laiką buvo aukštoje mano norimų aplankyti Lietuvos stadionų sąrašo vietoje, o puiki proga ten apsilankyti atsirado pirmąjį lapkričio sekmadienį: tądien vidurdienį Pakruojyje A lygos rungtynes prieš šeimininkus žaidė Vilniaus „Žalgiris“, o ketvirtą popiet taip pat dar nelankytoje Šiaulių arenoje savo jėgas išmėgino Lietuvos ir Baltarusijos rankinio rinktinės.

Bendras vaizdas

Sostinę palikę apie devynias, likus pusvalandžiui iki mačo išsilaipinome Pakruojo stadiono prieigose. Pagal savo vaizdą tai turbūt provincialiausias A lygos stadionas – tokį įspūdį sudaro tiek mažytės tribūnos, tiek jūrinį konteinerį primenantis administracinis pastatas, tiek vaizdą įrėminantys dviaukščiai individualūs namai ir šalimais kyšantis vandens bokštas. Negatyviai nuteikė ir labai jau klaikus tualetas prie įėjimo (kitoje stadiono pusėje, tiesa, yra kiek padoresnis).

Vieną pliusą stadionas, tiesa, turi – tai stogą virš tribūnos, kuris ne tik saugo nuo kritulių, bet ir suteikia užuovėją. Net ir po stogu labai šilta nebuvo, o dvi valandas styroti atviroje vietoje košiamam žvarbaus ir drėgno vėjo būtų jau visai nekomfortabilu. Aikštės veja, tegu ir nestebuklinga, taip pat išrodė kiek geriau nei tose įsimintinose taurės rungtynėse beveik lygiai prieš metus.

 

Po rungtynių

Į Pakruojį „Žalgiris“ atvažiavo jau išlaistęs čempionišką šampaną ir ypatingos reikšmės svečiams šis mačas nebeturėjo. Šeimininkams gi priešingai, taškai buvo labai reikalingi kovoje dėl antrosios vietos. Dėl to nenuostabu, kad teoriškai tarsi ir silpnesnė „Kruojos“ komanda klampokose rungtynėse visgi turėjo daugiau progų pasižymėti. Tačiau progos progomis, o įvarčių ne itin gausiai susirinkę žiūrovai taip ir neišvydo. Po rungtynių pakruojiškiai kažkodėl tomis nulinėmis lygiosiomis labai džiaugėsi, nors matematiniai apskaičiavimai rodė, kad nieko šis taškas jiems dar negarantuoja.

Saulės apšviesta Saulės miesto arena

Mačui pasibaigus įvykdėme trumpą ekskursiją po šalimais esantį Pakruojo dvarą, o po to išvažiavome į Šiaulius. Blyškios saulės spinduliuose įvairiomis spalvomis žėrinčią areną pasiekėme pakankamai anksti, tad spėjome išmėginti ir gastronominę jos pusę. Ši pasirodė ne tokia jau ir prasta – didelio žąsų pulko Andriaus Užkalnio apžvalgoje tas karbonadas gal ir negautų, tačiau vien tai, kad arenoje gali gauti ne tik dešrainį ir traškučių, verta šiokios tokios pagarbos.

Rungtynių metu

Viduje arena kažkokio didelio įspūdžio nepaliko – viskas nauja, tvarkinga, interjeras minimalistinis, kėdės patogios, video kubas kabo. Žodžiu, viskas kaip visur – nauja arena kažką nustebinti galėjai prieš 10 metų, bet ne dabar. Žiūrovų į mačą susirinko kelios šimtinės, tame tarpe, kas kiek nustebino, ir gana skaitlingas būrys baltarusių. Dedukcijos metodu nusprendėme, kad rankinio mačas jiems buvo priedas prie ekskursijos į Šiaulių Akropolį.

Reikia pasakyti, kad svečiai pasirodė ganėtinai triukšmingi ir pagal abiejų komandų palaikymo lygį būtų buvę galima pagalvoti, kad mačas vyksta ne Lietuvoje, o būtent Baltarusijoje. Aikštėje gi kova vyko labai apylygė – kartais įvarčiu kitu į priekį išsiverždavo mūsiškiai, kartais pranašumą įgydavo baltarusiai. Po pirmojo kėlinio rezultatas buvo lygus, o rungtynių pabaigoje visgi pajėgesni pasirodė varžovai, nepaisant desperatiškų lietuvių pastangų paskutiniosiomis sekundėmis dar išlyginti rezultatą šventę pergalę rezultatu 30 – 28.